Šventyklos apvalymas
1Makabiejus ir jo vyrai, Viešpaties vadovaujami, atkovojo šventovę ir miestą. 2Jie sugriovė prekyvietėje svetimšalių pastatytus aukurus ir sunaikino stabų aptvarus. 3Išvalę šventyklą, jie padarė naują aukurą aukoms. Po to, įžiebę titnagu ugnį, atnašavo aukas pirmą kartą po dvejų metų, degino smilkalus, uždegė žibintus ir išdėliojo padėtinę duoną. 4Visa tai padarę, jie puolė kniūbsti, maldaudami Viešpatį, kad niekada daugiau nepatektų į tokias nelaimes. Verčiau, jei kada ir nusidėtų, būtų paties Viešpaties gerumu pamokomi, bet nebūtų atiduodami į piktžodžiaujančių ir žiaurių pagonių rankas. 5Atsitiko taip, kad tą pačią dieną, kurią šventykla buvo svetimtaučių išniekinta, įvyko ir jos apvalymas, būtent devinto, tai yra kislevo, mėnesio dvidešimt penktą dieną. 6Tarsi Palapinių šventę, jie su džiaugsmu šventė ją aštuonias dienas, atsimindami neseniai, Palapinių šventės metu, klajoję po kalnus ir olas tarsi laukiniai žvėrys. 7Todėl laikydami rankose vijokliais apipintas lazdeles, žalias šakas bei palmes, jie giedojo šlovės giesmes tam, kuris išvalė savo šventąją Vietą. 8Visuotiniu balsavimu buvo nustatyta, kad visa žydų tauta švęstų kasmet tas dienas.
Judo Makabiejaus pergalės
9Toks buvo Antiocho, vadinamo Epifanu, galas. 10O dabar papasakosime, kas įvyko valdant Antiochui Eupatorui, ano nedoro karaliaus sūnui, ir duosime trumpą suvestinę didžiųjų nelaimių, kurias atnešė karai. 11Mat tas žmogus, tapęs karalystės valdovu, paskyrė tokį Lisiją Celesirijos bei Finikijos valdžios galva ir karo vadu. 12Ptolemėjas, vadinamas Makronu, buvo pirmas valdovas, ėmęsis priemonių teisingai valdyti žydus ir daręs, ką galėjo, bandydamas būti su jais taikoje bei norėdamas atlyginti už jiems padarytas skriaudas. 13Bet už tai jis buvo karaliaus bičiulių apskųstas Eupatorui. Iš tikrųjų jis pats dažnai iš visų pusių girdėjo save vadinant išdaviku už tai, kad buvo palikęs jam Filometoro patikėtą Kiprą ir perėjęs į Antiocho Epifano pusę. Nepajėgdamas garbingai atlikti savo pareigų, jis išgėrė nuodų ir užbaigė savo gyvenimą.
14Gorgijas, tapęs srities valdytoju, samdė svetimtaučių dalinius ir naudojo juos nuolatiniam karui su žydais. 15Tuo pačiu metu idumėjai, turėję savo rankose stiprias tvirtoves, irgi nedavė žydams ramybės. Jie priimdavo bėglius iš Jeruzalės, kurstydami tęsti karą. 16Makabiejus ir jo vyrai pasimeldė, maldaudami Dievą būti jų sąjungininku, ir leidosi į skubų žygį prieš idumėjų tvirtoves. 17Narsiai puldami, jie paėmė tas vietas ir nuviję gynusius sienas žudė visus, pakliuvusius į jų rankas, užmušdami ne mažiau kaip dvidešimt tūkstančių.
18Bet bent devyni tūkstančiai rado prieglaudą dviejuose ypač stipriuose bokštuose su viskuo, kas reikalinga priešintis apgulai. 19Palikęs Simoną bei Juozapą, dar ir Zachiejų su jo daliniu – pakankamą kiekį apgulai palaikyti, – Makabiejus pats leidosi į vietas, kur buvo skubiau reikalingas. 20Tačiau kai kurie vyrai iš Simono dalinio, mėgę pinigus, buvo papirkti keleto bokštuose buvusių vyrų ir gavę septyniasdešimt drachmų leido kai kuriems jų išslysti. 21Kai žinia apie tai pasiekė Makabiejų, jis sušaukė visus dalinių vadus ir apkaltino tuos vyrus, kad jie pardavė savo brolius, už pinigus paleisdami priešus su jais kovoti. 22Nubaudęs išdavikais tapusius vyrus mirtimi, nedelsdamas paėmė abu bokštus. 23Jam su ginklu rankoje visur sekėsi, ir jis sunaikino daugiau negu dvidešimt tūkstančių vyrų dviejuose bokštuose.
24Timotiejus, jau anksčiau žydų nugalėtas, pasitelkęs nemaža raitininkų iš Azijos, surinko didžiulę samdinių kariuomenę. Jis atžygiavo, norėdamas ginklu užimti Judėją vienu mūšiu. 25Jam artėjant Makabiejus ir jo vyrai apsibarstė galvas pelenais ir apsijuosė ašutinėmis, maldaudami Dievą. 26Parpuolę kniūbsti ant laiptų prie aukuro, jie maldavo, kad būtų ir jiems gailestingas, ir priešas jų priešams, ir nedraugas jų nedraugams, kaip sakoma Įstatyme. 27Atsikėlę po maldos, jie apsiginklavo ir nužygiavo tolokai nuo miesto. Atžygiavę netoli priešo, apsistojo. 28Vos pradėjus aušti, abi kariuomenės pradėjo mūšį. Viena, sėkmės ir pergalės pažadu laikanti ne tik savo narsumą, bet ir pasitikėjimą Viešpačiu, kita, vadovaudamasi kovos įniršiu.
29Mūšiui įsišėlus, priešui pasirodė iš dangaus penki didingi raiteliai ant žirgų su aukso kamanomis, išsirikiavę žydų priekyje. 30Du iš jų, apsupę Makabiejų iš šonų, dengė jį savo šarvais ir ginklais, saugodami nuo sužeidimo. Jie paleido tokį strėlių ir žaibų lietų į priešus, kad šie, visiškai sumišę ir apakinti, bėgo į visas puses. 31Dvidešimt tūkstančių penki šimtai pėstininkų ir šeši šimtai raitininkų buvo užmušti.
32Pats Timotiejus pabėgo į tvirtovę, vadinamą Gezeru, su labai stipria įgula, kurios vadas buvo Chairėjas. 33Keturias dienas Makabiejus ir jo vyrai gerai nusiteikę laikė apgulę tvirtovę. 34Gynėjai viduje, pasitikėdami vietos saugumu, nesiliovė baisiai piktžodžiauti ir spjaudyti nepadoriais žodžiais. 35Bet penktai dienai auštant, dvidešimt jaunų vyrų iš Makabiejaus kariuomenės, kupini pykčio dėl piktžodžiavimo, narsiai užkopė siena ir su laukinių žvėrių įniršiu guldė kiekvieną, drįsusį pastoti jiems kelią. 36Taip gynėjus sugluminus ir jų dėmesį patraukus, kiti panašiai užkopė ir aplenkę gynėjus padegė bokštus. Jų laužuose piktžodžiautojai sudegė gyvi. Tuo tarpu pirmieji, pralaužę vartus, įleido visą likusią kariuomenę. Miestas buvo paimtas. 37Jie užmušė Timotiejų, rastą pasislėpusį vandens talpykloje, jo brolį Chairėją ir Apolofaną. 38Atlikę šiuos žygdarbius, jie dėkingumo ir šlovės giesmėmis garbino Viešpatį, rodantį Izraeliui didelį gerumą ir teikiantį jiems pergalę.
